VDK taikomosios fotografijos katedros blogas

“Nykstantis laikas arba namų inventorizacija” – Linos Radziukynaitės diplominis darbas

Pristatome VDK  TF absolventės Linos Radziukynaitės fotografijas, kurios buvo jos diplominio darbo – rankų darbo knygos puslapiuose. Pačią Linos kurtą knygą galite pavartyti VDK bibliotekoje.

“Nykstantis laikas arba namų inventorizacija”

 Lėtesnio laiko nostalgija. Daiktai, kaip ir žmonės geba kaupti ir saugoti prisiminimus, istorijas, paslaptis.
Ši banalios buities objektų fotografijų serija gimė iš nostalgijos vaikystei, o kartu ir lėtesniam laikui.
Tie, dar nuo sovietmečio dažno namuose užsilikę, patys paprasčiausi kasdieninėje buityje naudojami  daiktai gali atstumti savo kasdieniškumu ir nusidėvėjimu, tačiau tuo pačiu žvelgiant į juos, nesunku pajusti nostalgiją atrodytu visai nereikšmingiems dalykams.  Daugiau žiūrėk ČIA>

Filed under: ALUMNI, VDK_studentai,

Kauno mieste liepos 6 d. reikalingas fotografuojantis studentas

Kauno miesto savivladybė ieško studento, kuris norėtų pasipraktikuoti ir Kauno mieste liepos 6 d. galėtų įamžinti Karaliaus Mindaugo karūnavimui skirtus renginius.

Fotografuoti reikėtų:

12 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje – Valstybės dienos paminėjimas, Vyčio kryžiaus vėliavos pakėlimo ceremonija.

21 val.  Akcija “Tautiška giesmė” aplink pasaulį” prie Kauno pilies.

Nuotraukos su pranešimu žiniasklaidai būtų publikuojamos oficialiame Kauno miesto savivaldybės puslpayje http://www.kaunas.lt/, FB profilyje bei išsiųstos visoms didžiosioms Lietuvos žinaisklaidos priemonėms.

Visi norintieji turėtų užsiregistruoti el.paštu renata.bartuseviciute@kaunas.lt

Filed under: 3_Skelbimai

Trys lietuvių menininkų – Vilmos Samulionytės, Kristinos Sereikaitės ir Algio Griškevičiaus – personalinės fotografijos meno parodos Kopenhagoje

Vilma Samulionytė. Kosha

Vilma Samulionytė. Kosha

Iki birželio 30 d. „Krebsen“ galerijoje Kopenhagoje (Danija) bus atidarytos dvi lietuvių fotomeno parodos: „Kosha“ (Vilma Samulionytė) ir „Innocence“ (Kristina Sereikaitė). Atidarymo šventė vyks galerijoje „Galleri Krebsen“ š. m. birželio 7 d. 16–17 val. Šis kultūrinis įvykis organizuojamas pagal tarptautinio Kopenhagos fotomeno festivalio „Copenhagen Photo Festival” programą. Abi menininkės pristatys savo kūrybą Danijoje pirmą kartą. Parodos atidaryme dalyvaus fotomenininkė Vilma Samulionytė.

Neatsitiktinai abi menininkės atidaro savo parodas vienu metu toje pačioje galerijoje, tik skirtingose ekspozicijų salėse. Abi talentingos, jas abi domina panašios temos, estetinės vertybės ir gilus pasaulio bei jo reiškinių suvokimas. Menininkės abi turi savo unikalų matymą bei mąstymą ir sugeba išsaugoti savo autentiškumą, neužgoždamos viena kitos toje pačioje erdvėje, bet atvirkščiai – viena kitą papildydamos.

Vilmos Samulionytės parodoje „Kosha“ bus eksponuojami didelio formato fotografijos darbai. Čia tiktų pacituoti legendine tapusia V.Šekspyro frazę: „Visas pasaulis yra scena.“ Kasdienių vaidmenų ir ritualų svarbą bei egzistavimą pabrėžia daugelis socialinių mokslų. Įvaizdžių kūrimas tampa kone svarbiausia reklaminės ir pramogų industrijos dalimi. Ir nors pripažįstamas tų kasdienių ritualų ir vaidmenų būtinumas, neretai jie tampa ir kritikos objektu. Kita vertus, vakarietiškoje kultūroje mes daugiau ar mažiau galime koreguoti savo socialinį statusą ir pasirinkti prioritetus.

Rytų kultūrose yra atsiduodama nusistovėjusioms religijos ir tradicijos normoms. Pasirinkimo teisė deklaruojama, bet kertiniai kanonai retai kada laužomi. Pagal lytį yra nuspręsta tavo tolimesnė gyvenimo eiga ir funkciniai vaidmenys.

Saudo Arabijoje kosha (išvertus iš arabų kalbos „fonas“) vadinama scena ir nuotakos sostas, kuriame ji sėdi savo vestuvių dieną, iš kurio jos ateina pasiimti vyras, kuriame sėdinčią ją sveikina visos abiejų pusių giminaitės (vyrai ir moterys vestuves švenčia atskirai). Tai svarbiausia, labiausiai matoma ir dekoruojama vieta tuoktuvių ar sužadėtuvių ceremonijoje.

Duotinė situacijos sąlyga (shariya įstatymas) – žmonių nebuvimas – gal net yra privalumas, nes galima susikoncentruoti į vienalypę kompozicijos ir pasikartojimo dermę, duodančią aiškias užuominas į visuomenės ritualus, kontekstus, vertybes, kultūrą, skonį. Realių moterų buvimas tenkintų kažkokį vojeristinį smalsumą, bet taip pat viską sukonkretintų iki absoliučios improvizacijos nebuvimo. Kartotinumas ir statiškumas kompozicijoje leidžia žvilgsniui judėti detalėmis, darant savo išvadas, stebint taip ir išliekantį nepasiekiamu Saudo Arabijos moterų pasaulį.

DAUGIAU APIE RENGINIUS – čia>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos

Atvirosios fotografijos dirbtuvės – meno mugėje ARTVILNIUS

       

Šiuo metu vykstančioje trečioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje galite susitikti ir VDK dėstytojus, kurie atvirų fotografijos dirbtuvių  rėmuose pristato su fotografija susijusias dirbtuves. Kur ir kada? Žiūrėk nuorodą:

http://www.artvilnius.com/wp/wp-content/uploads/2012/06/ARTVILNIUS12_edukacine_programa.pdf

Daugiau apie visą renginį – http://www.artvilnius.com/

Filed under: VDK_dėstytojų_darbai,

Vidmanto Balkūno fotografijų paroda “Rasos Dzūkijos miškuose”

Filed under: Fotožurnalistika

Gintauto Trimako instaliacija „Pasisveikinimai“ – „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje

Birželio 28 d., ketvirtadienį, 18 val. galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje (Vilniaus g. 39, Vilnius) pristatoma Gintauto Trimako instaliacija „Pasisveikinimai“.

Šis projektas ypatingas, nes pirmą kartą G. Trimakas pristato spalvotą fotografiją, kaip pats tai vadina – spalvos paiešką, tarsi nerimtai imdamas vis kitą „muilinę“ („turiu tokią priklausomybę, susikaupia begalė fotoaparatų, reikia nors po vieną kartą suteikti šansą jiems pakalbėti“- sako menininkas), deda ten kokią radęs pigiausią spalvotą juostą ir fotografuoja dangų, pasikliaudamas aparato automatinio fotografavimo funkcija, dažniausiai ši ir padaro klaidą. „Visą gyvenimą kovojau su vaizdo atpažinimo džiaugsmu“ – tarsi juokaudamas kartoja autorius.

Daugiau – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija,

ARTVILNIUS’12 – VDK dėstytojo Julijaus Balčikonio audiovizualinis projektas „Permąstant Juozą Balčikonį“

VDA Tekstilės galerija „Artifex“ šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS’12 pristatys Julijaus Balčikonio naujausią audiovizualinį projektą „Permąstant Juozą Balčikonį“.

Kaip teigia dailėtyrininkė Lijana Šatavičiūtė, „Julijus Balčikonis – garsios dailininkų dinastijos atstovas. Julijus gyvena savo senelio – tekstilės klasiko Juozo Balčikonio (1924–2010) namuose Vilniuje, Šilo gatvėje, jį supa senelio asmeniniai daiktai, kūryba ir dailės rinkiniai. Audiovizualinėje instaliacijoje Julijus Balčikonis reflektuoja savo santykį su senelio asmenybe ir jo kūrybos palikimu.

Julijaus Balčikonio projektas „Permąstant Juozą Balčikonį“ grįstas apropriacijos strategija.  Autoriaus valia Juozo Balčikonio autentiški daiktai ir kūriniai bei dokumentinė medžiaga (garso ir vaizdo įrašai, nuotraukos)  perkeliami į galerijos aplinką, suteikiant jiems naujas reikšmes, skatinant kitu kampu pažvelgti į klasiko veiklą ir jo gyvenimo laikotarpį.

Instaliacijoje atkuriamas fotografijoje įamžintas 7-ojo dešimtmečio pavyzdinis interjeras, eksponuotas dailės parodoje tuo metu, kai taikomosios dailės kūrėjai buvo įtraukti į buities modernizavimo programą „dailė – buičiai“. Interjerą, kuriam būdinga moderniai interpretuota liaudiška tradicija, sudaro Juozo Balčikonio grindų kilimas (1967) ir batikos kompozicija, sukurti specialiai eksponuoti drauge su garsiausio to laikotarpio baldų dizainerio Jono Prapuolenio (1900–1980) baldų komplektu. Tokios stilistikos Balčikonio darbai anuomet buvo didelė naujovė, jie prisidėjo prie lietuvių tekstilės modernėjimo.

Daugiau – ČIA>

Filed under: VDK_dėstytojų_darbai

Mindaugo Gabrėno fotografijų paroda „Dreamscapes“

Birželio 27 d. (trečiadienį) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) atidaroma Mindaugo Gabrėno fotografijų paroda „Dreamscapes“.

Dreamscapes“ – juoda ir balta sapno projekcija fotografijoje arba bandymas nuotraukoje perteikti tai, ką miegant mums rodo pasąmonė. Dažnai pašykštinti ryškumo ir grynumo, tačiau mielai suteikianti tapybiškumo, netikėtų šviesos pliūpsnių, keistų ženklų, informacinių-vizualinių šiukšlių ir priemaišų, antigravitacijos, dydžio ir formos iliuzijos bei melancholiško siurrealumo.

Dreamscapes“ – pilna efemeriško misticizmo. 20 peizažų ciklas atrodo iki paralelinės realybės nutolęs nuo tradicinio „landscapes“ realizmo. Paradoksalu, tačiau nuotraukose fiksuoti visiškai realūs vaizdai.

 Daugiau – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos

Fotografijos paroda „Žmogus Lietuvos fotografijoje”

Birželio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma fotografijos paroda „Žmogus Lietuvos fotografijoje“. Parodos kuratorius – Tomas Pabedinskas.

Dalyvaujantys autoriai: Akvilė Anglickaitė, Paul Paper, Ramunė Pigagaitė, Eglė Rakauskaitė, Vytautas Stanionis, Tadas Šarūnas, Arturas Valiauga, Aušra Volungė.

Anot parodos kuratoriaus, „Jau beveik pusę amžiaus Lietuvos fotografų dėmesio centre išlieka žmogus. Septintajame dešimtmetyje debiutavusių autorių karta, dabar vadinama Lietuvos fotografijos klasikais, sukūrė ilgalaikes kūrybines tradicijas, kurių esmė glūdėjo humanistinėje pasaulėžiūroje ir jos vertybėmis grįstame santykyje su fotografuojamais žmonėmis. Tačiau XX ir XXI amžių sandūroje keletą dešimtmečių vyravusį humanistinį požiūrį į žmogų ir tą požiūrį perteikusią fotografijos kryptį pakeitė kitokios, daug diskusijų ir vertybinėje, ir estetinėje plotmėje tebekeliančios fotografijos tendencijos.

Šias tendencijas bei jų naujausias variacijas kaip tik ir siekiama atspindėti parodoje. Jas atstovaujančių autorių nevienija nei fotografijų vaizdinėje formoje aiškiai išreikštas bendras stilius, nei viningas požiūris į žmogų ir jo egzistencijos esmę. Apie bet kokias universalias ir esmingas pasaulėžiūros kategorijas, interpretuojant parodos dalyvių darbus, apskritai sunku kalbėti. Eksponuojamose fotografijose „didžiųjų“ ir „amžinų“ temų bei žmogaus psichologinės charakteristikos vietą užima iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kasdienio gyvenimo detalės, susijusios su konkrečiais vietos ir laiko, kultūriniu ir socialiniu kontekstais. Tokių fotografijų kuriamos prasmės perskaitymas reikalauja įdėmaus žvilgsnio, ne dar kartą atpažįstančio universalią žmogaus prigimtį išraiškingoje fotografijos kompozicijoje, bet pastebinčio skirtingus žmogiškumo veidus įvairių, neretai truputį keistų žmonių ir dažnai proziškos jų gyvenimo aplinkos atvaizduose.

Kiekvienas iš parodos autorių fotografuojamų žmonių asmenybę parodo vis kitokiu aspektu. Eglę Rakauskaitę domina socialinės žmonių tapatybės reprezentacija jų išvaizdoje, o Akvilė Anglickaitė ir Ramunė Pigagaitė apsiriboja dar siauresniu profesinio identiteto tyrimu. Tadas Šarūnas ir Arturas Valiauga fotografuojamų žmonių savitumo išraiškos ieško jų artimiausioje aplinkoje, išsaugojusioje netolimos praeities ir šiandieninio gyvenimo ženklus. Aušra Volungė vienintelė iš parodoje dalyvaujančių autorių kelia lytinės tapatybės klausimus ir savo darbuose trina ribas tarp įprastų vyriškumo ir moteriškumo sampratų, lytiškumą parodydama kaip vaidmenį. Tuo tarpu kitiems dviems parodos autoriams svarbi fotografijos reikšmė, formuojant paties žmogaus savimonę ir mūsų požiūrį į jį. Vytautas V. Stanionis, tėvo pokariu darytas pasines nuotraukas gretindamas su kitų laikotarpių fotografijomis, vizualizuoja ne tik laiko tėkmę, bet ir atotrūkį tarp skirtingų kartų bei jų gyvenimo aplinkybių. Paul Paper imasi ne mažiau konceptualaus eksperimento ir sukuria intriguojančią įtampą tarp mūsų įpročio fotografijoje lengvai identifikuoti žmogų ir vizualios informacijos trūkumo, atsirandančio aiškiai nematant nuotraukose įamžintų žmonių veidų.

Daugiau  – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos

„Labas rytas“ pagal G. Trimaką

Gintautas Trimakas – mitinis personažas, pinholo meistras, nuobodulio fotografas, analoginės fotografijos paslapčių žinovas.

– Trimakas, žinoma, yra, – atsako Dailės akademijoje paklaustas Ričardas Šileika. – Kur nors tikrai yra.

Ši pavardė nuolat kartojama studentų, pradedančiųjų fotografų ir kolegų. Agnė Narušytė savo knyga „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ atvėrė į užribį nustumtos kartos, kuri šnekamojoje kalboje yra tapusi nuobodulio karta ir kuriai priklauso šis menininkas, kūrybą. R. Šileikos „Nuogirdose“, spausdintose „Šiaurės Atėnuose“, yra daugybė G. Trimako pasisakymų, tačiau šiam menininkui dabar nuolat rodomas dėmesys keisčiausiu būdu palieka nuošalyje kitus labai svarbius jo kūrinius, projektus, kurie netilpo į nuobodulio temą. Užtenka žvilgtelėti į Fotomenininkų sąjungos tinklalapį, kur pristatomas šis autorius, – ten rasime tik vieną jo projektą („13 išėjimų prie jūros“, 1998)!

Kadangi, kaip minėjau, G. Trimakas yra mitinis personažas, manau, galiu tekstą apie jį dėlioti laisvai, per daug nesibaimindama nuklysti, tuo labiau kad ši paro­da „Vartų“ galerijos peržiūrų salėje yra lyg tarpinė stotelė didesnei, menininko ruošiamai rugsėjo mėnesiui „Titanike“, taigi nuklysti ir nėra kur – viskas yra ankstesnių ieškojimų tąsa ir veda prie naujų projektų su vis kita technine priemone, bet tuo pačiu paieškos lauku. Tačiau šis projektas ypatingas – pirmą kartą G. Trimakas pristato spalvotą fotografiją, anot jo –­ spalvos paiešką: tarsi nerimtai imdamas vis kitą „muilinę“: „Turiu tokią priklausomybę, susikaupia begalė fotoaparatų, reikia nors po vieną kartą suteikti šansą jiems pakalbėti“, deda ten kokią radęs pigiausią spalvotą juostą ir fotografuoja dangų tokį, kokį tą dieną sutinka, pasikliaudamas aparato automatinio fotografavimo funkcija. Bet dažniausiai ši ir padaro klaidą: net jei debesų yra, juos panaikina suliedama, o kartais „muilinė“ turi iš viso tik vieną režimą. „Visą gyvenimą kovojau su vaizdo atpažinimo džiaugsmu“, – tarsi juokaudamas kartoja autorius.

„O jei vis dėlto netyčia išeitų tie debesys?“ – klausiu mąstydama apie A. Kunčiaus fotografijas. G. Trimakas juokiasi ir primena, kad net išryškintoje juostoje dar vyksta skaitmenizavimo procesas. „Ir skenerio nustatymų nekoreguoju, – atsako jis, – tad čia irgi klaidos neišvengiamos, bet debesys ten kur nors, žinoma, yra.“ Suprantama, čia jie tikrai nėra pagrindinis objektas, šis projektas tarsi dar vienos menininko „Pauzės“, kai fotografija tampa išvalyta nuo bet kokio vaizdo, o pagrindinė ir nuolatinė G. Trimako tema, diktuojanti jo vizualios raiškos ieškojimus, yra pati fotografija, jos ribų, kalbos kvestionavimas. „Pasak G. Deleuze’o, menas gyvuoja kaip nieko nereprezentuojanti jėga, materijos antplūdžiai, pėdsakai, jų ekspresyvios išraiškos – kaip veikianti „abstrakti mašina“. Nors knygoje „Francis Baconas: jutimo logika“ tapyba priešinama reprezentatyvumui, „abstrakcija G. Deleuze’as nebevadina objekto tirpimo ar vaizdavimo „išsekimo“, netraktuoja jos kaip vaizdavimo būdo ar stiliaus, jam tai yra reiškinys, vadinamos jėgos (jutiminės galios) pasireiškimas, nepaliekantis konkretaus atvaizdo“ (A. Kulbytė „Tapyba kaip chaosą perkertanti plotmė: Gilles’io Deleuze’o tapybos teorijos įžvalgos“). Numatomam atsitiktinumui G. Trimakas sutelkia visas priemones, tarp jų ir socialinį facebooko tinklą. Virtualumas, suteikiantis ir interaktyvumo galimybę („mėgti“ nuotraukas, jas komentuoti), taip pat tampa dar viena proga autoriui kuo mažiau kontroliuoti procesą ir pačiam jame dalyvauti.

Daugiau – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos,

1_Aktualu

1_Dėstytojai

2_Studentai

3_ALUMNI

3_Skelbimai

Analoginė fotografija

Ekspozicija

Fotografai

Fotografija interjero dizaineriams

Fotografijos istorija

Fotografijos svetainės

Fotografijų redagavimas

Fototechnika / Fotoaparatas

Gamtos fotografija

Kinas / Video

Kompozicija

Konkursai

Kūrybinės strategijos

Lietuvos fotografija

Mados fotografija

Makrofotografija

Mokslo fotografija

Natiurmortas

Parodos

Partneriai

Peizažas

Piešimas

Portretas

Praktika / etnografinė

Praktika / urbanistinė

Reklaminė fotografija

Spalvotyra

Spaudos fotografija / Reportažas

Stop motion

Tekstai / Knygos

Šviesos valdymas

%d bloggers like this: