VDK taikomosios fotografijos katedros blogas

Iškraipytus veidus fiksuojančiu fotografu susidomėjo pasaulio žiniasklaida ir reklamos kūrėjai

Apie rengiamą fotosesiją Tadas paskelbė iki jos likus savaitei. Dalyvauti galėjo kiekvienas norintis. Daugelis nuotraukose ir filmuke užfiksuotų žmonių — atsitiktiniai, iki tol autoriaus nepažinoti studijos lankytojai.

Likus dienai iki fotosesijos Tadas į studiją atsitempė valymo aparatą, kokiu parkuose ir soduose nupučiami nukritę lapai — galingiausią, kokį galėjo rasti. Pirmiausia jį išbandė pats, iš žarnos pūsdamas srovę sau į veidą.

Žiūrint filmuotus kadrus ir nuotraukas atrodo, kad pozuotojams turėjo būti labai nemalonu, tačiau Tadas tvirtino, jog tai — klaidingas įspūdis.

“Supratau, kad viskas gerai. Kokio nors skausmo, nemalonaus pojūčio nėra. Tas pat, kas stovėti lauke prieš stiprų vėją, tampyti skruosto odą ar važiuojant automobiliu iškišti galvą pro langą. Tik sunkoka tuo metu įkvėpti oro”, — pasakojo pašnekovas.

 Visas tekstas – L.Ryto portale – ČIA>
Reklama

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Portretas

Vilniaus fotografijos galerijoje iki birželio 2 d. – „Nepublikuotos Vytauto Kernagio fotografijos 1994–2005 m.“

„Atradau pluoštą užmirštų Vytauto fotografijų. Dalis jų buvo panaudota, tačiau kai kurios taip ir neišvydo dienos šviesos. Artėjant Vytauto gimimo dienai norėjosi jį prisiminti ir tokiu būdu simboliškai pagerbti“, – sakė S. Paukštys.

Fotomenininkas prisiminė V. Kernagio prašymą padaryti nuotrauką, kurią jis galėtų panaudoti nestandartinei vizitinei kortelei, kuri labiau priminė atvirutę. „Atėjęs nusifotografuoti jis paprašė dviejų variantų: vieno rimtesnio, kur jis pozuoja su juodu paltu ir gitara, o kito – žaismingesnio, ten maestro pasipuošęs indėniškomis plunksnomis“, – prisimena parodos autorius ir nusijuokia – draugams jis dalino tas atvirutes, kuriose jis – indėnas, o rimtesnes – oficialesniems kolegoms.

Paklaustas apie tai, kaip sekėsi dirbti su maestro, menininkas užsiminė, kad V. Kernagis visuomet pats žinodavo ko nori, todėl prieš kameras jis jautėsi puikiai.

Visas tekstas – ČIA>

Filed under: Fotografai, Lietuvos fotografijos istorija, Portretas, ,

Linksmoji fotografija: daiktų portretai

Kai daiktai atgyja ir pozuoja – ar galima sakyti, kad jų fotografijos – tai portretai?

Konservų dėžučių jausmai, vaisių ir daržovių dramos, džiaugsmai ir rūpesčiai – visa tai gyvena ir džiugina čia, Terry Border fotografijose: Bentobjects.blogspot.com

Filed under: Natiurmortas, Portretas, Reklaminė fotografija,

Pasirodė fotografės O.Pajedaitės knyga „Kuriančios moterys“

86 metų O.Pajedaitė vadinama šviesiąja kultūros fotometraštininke. Ji dirbo mokytoja lituaniste, vėliau ėmė fotografuoti rašytojus, literatūros tyrinėtojus, aktorius, kitus kultūros žmones. Dešimtys tūkstančių nuotraukų autorės suarchyvuota ir sudėliota į aplankus. Dalis darbų saugoma literatūros muziejuose. Daug O.Pajedaitės nuotraukų skelbta spaudoje, panaudota iliustruoti monografijas. Daugiau – ČIA>  ir ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Portretas,

Praeitis, įkalinta odoje…

Jie susirado nuolatinę gyvenamąją vietą ir susilaukė kūdikio bei drauge augino vaikus iš ankstesnės Julie santuokos. Ir vis dėlto – praeities pamiršti nesisekė: didžiąją dalį vyro kūno dengė ištatuiruoti brutalūs šūkiai ir simboliai. Bryonui Widneriui nesisekė gauti darbo nei įmonėse, nei parduotuvėse ar restoranuose – potencialūs darbdaviai agresyviomis tatuiruotėmis susibjaurojusiame vyriškyje matydavo ne mylintį tėvą, o grėsmę keliantį galvažudį. Jis jautėsi visišku nevykėliu.

Informacijos, kaip galėtų saugiai pašalinti tatuiruotes nuo Bryono veido, pora bandė rasti internete, tačiau imtis sudėtingos procedūros gydytojai nenorėjo, be to, operacija būtų labai brangiai kainavusi, o jauna šeima neturėjo nei sveikatos draudimo, nei pinigų. Netekęs vilties, buvęs skustagalvis ėmė aiškintis, kaip galėtų tatuiruotes pašalinti pats namų sąlygomis. Bryonas pasakoja, jog buvo kone pasirengęs veidą apipilti rūgštimi. Visą istoriją skaityk ir puikią fotoistoriją žiūrėk ČIA>

Už puikias nuorodas, susijusias su spaudos fotografija, nuolatos dėkojame spaudos fotografų mokyklai: http://www.facebook.com/groups/225826477455951/

Filed under: Fotožurnalistika, Portretas,

Trečiadienį F2 auditorijoje: socialinio portreto kryptis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje

Šį trečiadienį (23 d.) 15 val. F2 auditorijoje vyks menotyrininko, fotografo, kritiko, knygos “Žmogus Lietuvos fotografijoje “ (http://leidykla.vda.lt/lt/leidinys/1288184515/zmogus-lietuvos-fotografijoje) autoriaus Tomo Pabedinsko paskaita

 “Socialinio portreto kryptis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje“

Daugelio Lietuvos fotografijos klasikų dėmesys buvo sutelktas į „paprasto“ žmogaus gyvenimą, jį savo kūryboje taip pat reflektuoja ne vienas ryškus jaunesnės kartos lietuvių menininkas. Tačiau skirtingų kartų autorių požiūriai į žmogų ir jo reprezentaciją fotografijoje dažnai nesutampa. Todėl nenuostabu, kad šiandien, susidūrus skirtingoms kūrybinės fotografijos sampratoms ir požiūriams į socialinę aplinką, kyla karštos diskusijos ir tarp pačių fotografų, ir tarp jų kūrybos vertintojų.
Paskaita „Socialinio portreto kryptis šiuolaikinėje Lietuvos fotografijoje“ sieks neakivaizdžiai įsiterpti į šias aktualias diskusijas, tačiau užuot pateikę galutinius atsakymus ir vertinimus, sieksim suprasti skirtingus požiūrius į fotografiją. Atrasti kiekvienai kūrybos krypčiai tinkamą jos „perskaitymo“ būdą, padės istorinės fotografijos raidos ir fotografijos teorijos kontekstai. Juos paskaitoje aptarsime, siedami su konkrečiais fotografijos kūriniais, lygindami ankstesnės humanistinės Lietuvos fotografijos pavyzdžius su naujesniais lietuvių autorių darbais, kurie šiandien dažnai priskiriami „socialinio portreto“ krypčiai. 

T.Pabedinsko tekstą “Bernardinuose“ skaityk ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Portretas,

Prarastas Rojus… Juvelyro ir fotografo paroda

Kartu su „Mados infekcija“ AV17 Galerijoje (Aušros vartų g. 17, Vilnius)  pristatomas Estijos juvelyras, fotografas bei meno kritikas, o nuo kitų metų Talino Dailės Akademijos Juvelyrikos ir Kalvystės katedros vadovas Tanel Veenre parodoje PAIRIDAEZA (Prarastas Rojus).

Parodos  PAIRIDEAZA atidarymas vyko lapkričio 11 d. , paroda veiks

iki gruodžio 6 d.

Tanel Veenre gimė meną bei muziką mylinčioje šeimoje. Visus vyrus šeimoje
domino ir vienijo muzika, tačiau Tanel pasirinko kelią, kuris galbūt,
kitaip susiklosčius gyvenimui, butų buvęs artimas jo mamai. Jis
prisimena: “Didelę dalį savo vaikystės praleidau piešdamas ant grindų”.
Tanel taip žavėjosi menu, jog nusprendė stoti į juvelyrikos studijų
programą dailės akademijoje. Dėka šių studijų menininkas sutiko Kadri
Mälk, kuri jį išmokė žiūrėti ir suprasti dalykus plačiau. Tanel išsiugdė
itin individualų, iš kitų išsiskiriantį stilių. Puoštis jo juvelyrika –
tai įžengti į kitą pasaulį, kuriame realybė išsitrina ir tampa svajingu
peizažu. Tanel Veenre juvelyrikos kolekcija, tai tarsi eilėraščių
rinkinys. Nenuostabu, kad jis sulaukė didelės tarptautinės sėkmės.
1995-2005 studijavęs Talino Dailės akademijoje, 1997-1998 metus praleido
garsiojoje Gerrit Rietveld Academie Olandijoje. Surengęs 12 solinių ir
dalyvavęs virš 80 grupinių parodų, menininkas yra nepaprastai produktyvus
ir aktyvus.

Daugiau – ČIA>

Filed under: Portretas,

Blogos vestuvių nuotraukos? Fotografuoti iš naujo?..

Nuotraukos neabejotinai yra vienas svarbiausių vestuvių atributų: blizgiame popieriuje įamžintos šventės akimirkos išlieka dar ilgai po to, kai sužiedėja paskutinis šventinis pyragas bei nuvysta paskutinė gėlių puokštė. Tad visiškai nenuostabu, kad vienas vestuvių nuotraukomis nusivylęs jaunikis ryžosi pateikti lūkesčių nepateisinusiai fotostudijai ieškinį. Manhatano gyventojas Toddas J.Remisas pasakojo, kad studijos fotografai net nesivargino užfiksuoti nei paskutiniojo šokio, nei puokštę metančios nuotakos. Tačiau nevykėliams fotografams atstovaujanti studija skundžiasi, jog kaltinimus nepatenkintas jaunikis prisiruošė pateikti tik nuo šventės praėjus šešeriems metams. Be to, T.J.Remisas reikalauja ne tik grąžinti fotostudijai sumokėtus 4,1 tūkst. dolerių, bet ir priteisti jam dar 48 tūkst. dolerių 2003-aisiais Niujorke vykusioms vestuvėms pakartoti. Studijos atstovų teigimu, vestuves pakartoti gali būti sudėtinga, mat pora išsiskyrė, o nuotaka išvyko gyventi atgal į gimtąją Latviją.

Visą istoriją skaityk ČIA>

Filed under: Portretas

Šeimyninės nuotraukos. „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“

Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ kalba apie patį sunkiausią kankinimo būdą – kankinimą ilgalaike nežinomybe. Kūrinys kilo apmąstant Lietuvos karininkų šeimų likimus, sulaužytus po Rusijos kariuomenės įsiveržimo 1940 metais. Išblaškyti ir atskirti artimieji nugyveno ištisus gyvenimus negalėdami vieni su kitais pasimatyti ar net susižinoti.

Mįslingi dingimai, nepatikimos nuogirdos, suėmimai, klaidinimas, mirtys, trėmimai, nuolatinis bėgimas, slapstymasis, spąstai, jauku paversti vaikai, negalėjimas pasitikėti absoliučiai niekuo, tylos kapas, gyvenimas esant taikiniu, metų metus trukusi visuotinė nežinia – tai visos kartos kasdienė realybė, į kurią siūlo įsigilinti menininkas.

Instaliacijoje pristatomas iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų (leitenantų, kapitonų, majorų, pulkininkų ir generolų) šeimyninių nuotraukų prieš nelaimes rinkinys. Po kiekviena jų surašyti patirtų represijų faktai. Ant priešingose pusėse esančių sienų eksponuojamos nesusisiekiančios moterų ir vaikų portretų grupės. Kaip ir gyvenime, artimieji pristatomi atskirti. Vyrų, tėvų, mylimųjų – buvusių Lietuvos karininkų – portretai su archyvine medžiaga sudėti į segtuvus. Lankytoja/s, turinti/s pakankamai ryžto, gali skaityti gyvenimo aprašymus ir įsitikinti, kad kūrinio simbolinis ir emocinis krūvis yra paremtas daugybe tikrų labai skaudžių istorijų.

Daugiau – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Portretas,

Violetos Bubelytės autoportretai “Prospekto“ galerijoje

Violeta Bubelytė. AUTOPORTRETAI

2011.08.04 – 2011.09.20
“Prospekto galerija“ (Gedimino pr. 43)

„Kūno grožis mane traukė, tačiau tada, 1980 metais, profesionaliais modeliais nė nekvepėjo. Pati nelabai žinojau, kaip tie aktai daromi, o kaip tai paaiškinti kitam, dar mažiau suprantančiam…“ Bandė fotografuoti draugę, tačiau kaip pasodini, taip ir sėdi, jokios improvizacijos. Jai išėjus, likdavo jausmas, kad kažko nepadarė, norisi dar ir taip, ir anaip pabandyti… Norisi, o modelio nebėra. Tada ir pradėjo fotografuoti save, savo kambario kampe, prie  natūralaus apšvietimo. Naudojo plačiakampį objektyvą, eksperimentavo. „Darbai atsiranda spontaniškai, vedami jausmo. Kūryba – tai mintys, pamąstymai apie savo gyvenimą, savo buvimą – kas aš esu ir ką čia veikiu. Dažnai koks nors įvykis ar susitikimas inspiruoja naują darbų atsiradimą, o kartais tiesiog šiaip, kaip žaidimas – pasižiūrėsime, kas išeis.“

Pirmosiose „Autoportretų“ fotografijose daugiau dėmesio skiriama judesiui, formai, į mus atsukama nugara arba slepiamas žvilgsnis. Vėliau vis labiau koncentruojamasi į save: stambėja planai, ryškėja kūnas, akys drąsiai žvelgia tiesiai į objektyvą. Atsisakoma pagalbinių detalių ir užmezgamas dialogas su pačia savimi, pradeda viename kadre rastis po kelis atvaizdus: iš pradžių jie tik šiaip būna šalia, vėliau ima bendrauti tarpusavyje.

Daugiau skaityk ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos, Portretas, ,

1_Aktualu

1_Dėstytojai

2_Studentai

3_ALUMNI

3_Skelbimai

Analoginė fotografija

Ekspozicija

Fotografai

Fotografija interjero dizaineriams

Fotografijos istorija

Fotografijos svetainės

Fotografijų redagavimas

Fototechnika / Fotoaparatas

Gamtos fotografija

Kinas / Video

Kompozicija

Konkursai

Kūrybinės strategijos

Lietuvos fotografija

Mados fotografija

Makrofotografija

Mokslo fotografija

Natiurmortas

Parodos

Partneriai

Peizažas

Piešimas

Portretas

Praktika / etnografinė

Praktika / urbanistinė

Reklaminė fotografija

Spalvotyra

Spaudos fotografija / Reportažas

Stop motion

Tekstai / Knygos

Šviesos valdymas

%d bloggers like this: