VDK taikomosios fotografijos katedros blogas

Po parodų lankymo – skaitome recenzijas ir laukiame naujų parodų

Šį rudenį fotografai gali pasidžiaugti ypač gausiomis fotografijos parodomis. Beveik visas ir aplankėme, o aplankius visada verta sužinoti, kaip tos parodos vertinamos, kas apie jas kalbama/rašoma.

Taigi – Indrės Šerpytytės fotografijų paroda (prisimenam ją – ČIA>)

Artnews.lt publikuoja Jurijaus Dobriakovo (kuris, beje, yra ir VDK fotografijos teorijos dėstytojas) tekstą apie šią parodą:

“Kas vienija visus darbus, pristatytus Londone gyvenančios lietuvių menininkės Indrės Šerpytytės fotografijos parodoje? Keistas jausmas, kad viskas, ką matai atvaizduose, turi tik paviršių, odą, formą, bet yra netekę turinio ir istoriškumo – ar tai būtų lietuviško miško gūduma, kadaise tapusi partizanų namais (ciklas Miško broliai), ar niekuo neišsiskiriantys kaimų ir miestelių namai, kuriuose šiuos kankino sovietų represiniai organai (ciklaiUžrašų knygelė bei Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai), ar jau Nepriklausomybės laikotarpiu mįslingai ir tragiškai žuvusiam pačios menininkės tėvui priklausę „kanceliariniai“, beveidžiai daiktai (serija Tylos būvis). Visi vaizduojami objektai yra tarsi iškamšos, kurios formaliai nurodo į pirminį objektą ir susijusią kolektyvinę ar asmeninę atmintį, bet nebeturi šių gyvybinės energijos ir konkretumo.

Šioje vietoje reikėtų prisiminti, kokia yra taksidermijos – iškamšų darymo – meno esmė. Pagrindinis taksidermisto tikslas yra sukurti maksimaliai realistišką trimatį, apčiuopiamą gyvūno atvaizdą ar muliažą panaudojant apdirbtą tikro, konkretaus sumedžioto gyvūno odą, kuri yra užtempiama ant formą suteikiančio karkaso ir užpildoma įvairiomis medžiagomis. Labai svarbu tai, kad dažniausiai daromos laukinių, pavojingų gyvūnų iškamšos – ši aplinkybė daug pasako ir apie pačios taksidermijos prigimtį, ir apie jos sąsają su Šerpytytės kūryba. Ne mažiau svarbus ir tas faktas, kad epistemologine, pažinimo prasme iškamšos yra tuščiavidurės – jos padeda mūsų žvilgsniui tik slysti buvusios gyvos būtybės figūros paviršiumi, bet iš esmės negali nieko pasakyti apie jos vidinę sandarą ir gyvenimo istoriją. Tačiau, pateikdamos statišką, apčiuopiamą kūną, jos leidžia saugiai paliesti tai, kas dažniausiai mums nėra prieinama tiesiogiai savo gyva forma – plėšrią, neprijaukintą gamtą, nesimbolizuotą traumatišką tikrovę.“

Visą tekstą skaityk ČIA>

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010

Jaroslav Kocian, Šeimos portretas, 2009-2010

“Prospekto“ galerijoje atidžiai žiūrėjome jaunųjų čekų fotografų darbus. (Prisimenam ČIA>)

Skaitome parodą aptariantį Danutės Gambickaitės tekstą:

“Žvelgiant į „Prospekto“ galerijoje pristatytą čekų fotografijos mokyklą reprezentuojančią parodą dar kartą įsitikini, kad jie studijuoja fotografiją, o lietuviai šiuolaikinius menus. Ši situacija gali atrodyti dviprasmiškai, nelygu kaip pažiūrėsi. Viena vertus, čekų fotografijos mokykla labai aiškiai orientuota į techninio kokybiškumo, vientisumo, išbaigtumo puoselėjimą – tai, žinoma, puiku, tuo jie garsėja svetur. Kita vertus, kartais pradedi abejoti tokių fotografijų naujumu, idėjiniu pagrindimu (jei tokio būta).

Jaunoji čekų fotografija „Prospekto“ galerijoje originalumu nenustebina. Regis, jaunieji eksperimentuoti nebando, o siekia kuo kokybiškiau įvykdyti užduotį, kad ir laisvą. Žvelgiant iš šiuolaikinio meno perspektyvos – nieko čia ypatinga, tik gražios ir kokybiškos fotografijos. O ir pati paroda nesukabinta į kokią nors vienijančią koncepciją. Panašiai, kaip minėtoje „Titanike“ vykusioje parodoje, tiesiog pagal kažkokius kriterijus atrinkti tam tikrų studentų darbai. Aišku, esti šiokių tokių kibirkščių, įžiebiančių vieną kitą įžvalgą. Viena tų kibirkščių man kaip tik ir pasirodė minėtasis teatrališkumas.

Visų pirma, šiuo atveju, nereikėtų to žodžio suprasti tiesiogiai. Teatrališkumas atsiranda dėl strategijos fotografuojamą vaizdą-situaciją surežisuoti (sustatyti) taip sukuriant išbaigtą vaizdą. Ir visa tai nė kiek nemaskuojama. Aiškiai matyti, kad reikiami objektai apšviesti dirbtiniu apšvietimu, fonai įklijuoti arba reikiami objektai iškirpti ir įklijuoti į norimą foną. Bet visa tai nepabrėžta tiek, kad išsyk pamatytum ir galėtum tai laikyti, pavyzdžiui, menine strategija. Išlaikytas tam tikras balansas. Iš tiesų panašiai jaučiuosi stebėdama kokį nors spektaklį. Tuo pat metu išgyveni ir netikrumą, ir įsijauti į tai kas tau pasakojama. Tai savotiška fotografinė vaidyba fotografiniame teatre, o studentai muštruojami kuo geriau pažinti ir atskirti visus šioje medijoje glūdinčius sluoksnius. Lyginant su VDA, visi žinome, kad dalis studentų studijuodami fotografiją neprivalo atidžiai domėtis fotografijos medija. O baigiamasis darbas dažnai nežinančiam neprimintų fotografijos specialybę įgijusio studento darbo.“ Visas tekstas – ČIA>

ŠMC turėjome puikią galimybę beveik tris valandas klausytis fotomenininko Algimanto Kunčiaus, kuris savo “Kino užrašų“ fone kalbėjo apie savo kūrybą ir atsakinėjo į klausimus. Apie parodą – ČIA>

Parodos komentaras:

“Kalbant apie Kunčiaus metraštininkavimo pradžią svarbi Jono Meko figūra. 1977 m. menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra) vyko Meko kūrybos vakaras. Ten parodyti dienoraštiniai filmai labai paveikė Kunčių. Vėliau paskatintas dar ir geografo Česlovo Kudabos, gavęs 8 mm kamerą Kunčius pradėjo fiksuoti aplinką.

Kitas ne mažiau reikšmingas susidūrimas su Meko figūra išniro viename tekste, kuriame Kunčius mini pokalbio (jau po Nepriklausomybės atkūrimo) su Meku nuotrupą: „Nemažai visko prifilmavau… Man į tai gerai pasakė: „Tu pagyvenk, neskubėk karpyti. Vėliau bus daug įdomiau ir prasmingiau tą medžiagą sudėliot. Yra gerai, kai pagyveni.“ Kaip tarė, taip ir padarė – pagyveno, pabrandino ir pristatė, iš pradžių 2010 m. Agnės Narušytės kuruotoje parodoje „Nuobodulys“ Nacionalinėje dailės galerijoje ir dabar ŠMC vykstančioje Astos Vaičiulytės kuruotoje personalinėje parodoje „Kino užrašai“. Tęsiant mintį apie Meko figūros svarbą vis dėlto norisi pasakyti, kad menine prasme Kunčiaus filmai visai kitokie. Estetiškai išbaigti ir srūvantys liūliuojančių poetiškų vaizdų gausa. Viena kolegė žiūrėdama „Reminiscencijas“ taip užliūliuota tarė: „Bet kodėl taip gražu gražu – žiūri ir niekaip neatsižiūri.“

Regis, Kunčius tokių vaizdų, į kuriuos žiūri ir neatsižiūri, meistras, bet svarbu ne tik tai. Kalbant apie pačius „Kino užrašus“, galima būtų išskirti kelias ryškesnes užsirašymo, rinkimo strategijas. Viena – fiksuoti intuityviai ir laisvai, pasiduodant tėkmei, pačias įvairiausias atmintin įkritusias vietas ir situacijas, pavyzdžiui, Palangos paplūdimį, Lenino (Gedimino) prospektą, Angariečio (Kaštonų) gatvę, Kryžių kalną etc. Ši dalis parodos kuratorės buvo įvardinta kaip erdvių (tiek fizinių, tiek abstraktesnių emocinių ir jutiminių) dalis. Kita – fiksuoti konkrečius žmones, dažniausiai susijusius su kultūrine veikla, pavadinta portretų grupe. Šiuo atveju ryškesnė intencija tapti istoriškai vertingu dokumentu. Parodoje šios strategijos aiškiai atskirtos. Pirmoji vietą surado vizualine prasme meistriškai sudėliotoje kino salės ekspozicijoje, antroji ne prasčiau suregztoje pietinės salės ekspozicijoje. O reminiscencijos, kaip nepriklausomas dėmuo, nusileido žemiausiame sluoksnyje, rūsio salėje.“

Visas tekstas – ČIA>

Seydou Camara, Bibiana, 2009

Seydou Camara, Bibiana, 2009

Laukiame ir tekstų apie ŠMC su gidu aplankytą Afrikos fotografijos bienalę (ČIA>). Kol tekstai bręsta, pasižiūrėkim, kas įdomaus Afrikoje?

Keletas bienalės darbų su komentarais – ČIA>

Pietų Afrikos fotografijos žurnalas – ČIA>

Yumiko Utsu

Yumiko Utsu

Dar sykį pasistebėkime, kaip japonai fotografai vertina analoginę fotografiją (savo kūrinius parodoje mums gyvai pristatė visi autoriai, pakomentavo parodos kuratorė bei festivalio “In Focus“ organizatorė Eglė Deltuvaitė) Kol tekstas apie šią parodą (ČIA>)  rašomas, prisiminkim kitokią, jau į istorijos vadovėlius patekusią Japonijos fotografiją:

Araki – meistras, išleidęs labai daug albumų – dienoraščių… Tokius albumus visada rasite stambesniuose knygynuose, pasivartymui – turi ir Humanito knygynas Vilniuje.
Arakis kikena prie savo Polaroidų 🙂 http://www.youtube.com/watch?v=tsm07XZeJgQ&feature=related
 
Sugimoto – žiūrėkite jo http://www.sugimotohiroshi.com/  , ypač pastudijuokite jo teatrų projektą – čia ekranuose demonstruojamas filmas, o ekspozicija trunka tiek, kiek trunka kino filmas ekrane: http://www.sugimotohiroshi.com/theater.html
Būtinai pažiūrėkite jo kūrybos čia:  http://www.youtube.com/watch?v=QlBIz4_FRTQ
Yoshiyuki – naudodamas infraraudonų spindulių blykstę, fotografavo naktinį gyvenimą parkuose prie Tokio. Audio pasakojimas apie tai –
Reklama

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

1_Aktualu

1_Dėstytojai

2_Studentai

3_ALUMNI

3_Skelbimai

Analoginė fotografija

Ekspozicija

Fotografai

Fotografija interjero dizaineriams

Fotografijos istorija

Fotografijos svetainės

Fotografijų redagavimas

Fototechnika / Fotoaparatas

Gamtos fotografija

Kinas / Video

Kompozicija

Konkursai

Kūrybinės strategijos

Lietuvos fotografija

Mados fotografija

Makrofotografija

Mokslo fotografija

Natiurmortas

Parodos

Partneriai

Peizažas

Piešimas

Portretas

Praktika / etnografinė

Praktika / urbanistinė

Reklaminė fotografija

Spalvotyra

Spaudos fotografija / Reportažas

Stop motion

Tekstai / Knygos

Šviesos valdymas

%d bloggers like this: