VDK taikomosios fotografijos katedros blogas

Andre Kertesz. Kodėl reikia fotografuoti viską…

Prisimename pokalbį fotografijos istorijos paskaitoje: dada, siurrealizmas, žaidimai ir antimenas, fluxus, fotografijos kaip technologijos istorija, fotografijos kaip meno istorija, Duchamp, rastas daiktas, Rose Selavy ir Zapolskio paroda, muiliukai iš viešbučių, ir t.t. 

ir darbštuolis Andre Kertesz iš arčiau:

Reklama

Filed under: Fotografijos istorija,

Braitono fotografijos bienalė

 

Viviane Sassen, Prosper. From the series “Flamboya”. 2006. Courtesy Motive Gallery Amsterdam

Spalio mėnesį Braitone (Brighton, Didžioji Britanija) prasideda fotografijos bienalė (kas du metus vykstantis renginys). Šiais metais ją kuruoja M.Parras.

Neseniai šis fotografas lankėsi Kaune. Iki spalio 15 d. galima pamatyti jo fotografijų parodą (skaityk apie tai ČIA>)

Interviu su M.Parru skaitykite ČIA>

Braitono fotografijos bienalė – http://www.bpb.org.uk/

Filed under: Parodos, ,

Garsų fotografija. Ar gali fotografuoti, jei nematai?

Ar gali fotografuoti, jei nematai? „Žinoma“, – nedvejodamas sako jaunimo organizacijai KAKAVA vadovaujantis Daumantas Stumbrys.

Antra_paskaita03_kakava

Pasak Daumanto, regėjimo negalia – ne kliūtis fotografuoti, nors daugeliui fotografija ir negalėjimas matyti atrodo nesuderinami. Kad tai įrodytų, netradicinėm meno formom besidominti KAKAVA ėmėsi pirmojo savo projekto „Garsų fotografija“.„Norime parodyti, kad turintys regėjimo negalią gali taip pat sėkmingai kurti, išreikšti save ir savo idėjas per fotografiją kaip ir kiti. Tam mes naudosime dar visai „šviežią“ fotografijos rūšį – „garsų“ fotografiją“, – pasakoja Daumantas.
Tai reiškia, kad fotografuodami „Garsų fotografijos“ dalyviai nematys juos supančios aplinkos, tačiau ją „pamatyti“ ir pajausti padės įvairūs juos lydintys garsai. Tam bus naudojama netradicinė lomo fotografija.

Daugiau – ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos, ,

R.Zemkauskas: kultūra yra nemirtinga

TV1 televizija, pavadinama senų filmų ir apynaujų serialų užkampiu, šiaušiasi ir rodo ambicijas tapti jaukia kultūros užuovėja. Pirmadienį šis kanalas sezoną pradeda su Ryčio Zemkausko laida apie kultūrą “Alchemija“.

Joje bus bandoma atsakyti į egzistencinius klausimus, ar mūsų kultūra iš tiesų yra tokia skurdi, kad save galime pavadinti pagonimis ir kultūrinės dvasios ubagais, ar ne laikas pasirūpinti savo vidine kultūra.

“TV dienos“ paklaustas, kam prireikė tokios kultūrinės publicistikos ir kam ji bus įdomi, R.Zemkauskas šyptelėjo: “Žiūrint iš autoriaus pozicijų, pirmiausia, laidos reikia man, nes kol tapytojas kuria paveikslą, kompozitorius – muziką, o rašytojas – esė, visa tai būna reikalinga tik jiems. Vėliau kūrinys ima gyventi savo gyvenimą ir tada jau autoriui belieka tikėtis, kad jis gal patiks ir dar kam nors. Taip yra ne tik su kultūros ir ne tik su autorinėmis laidomis – netgi televizijos šou paklūsta šiam dėsniui.“

– Sakote, kad alchemikai klaidžiodami atrado puikių dalykų, kurių jums nepamėginti paieškoti būtų nuodėmė. Kokių tų ypatingų dalykų ieškosite savo “Alchemijoje“?

– Ši laida – apie kultūrą. Joje per kultūros reiškinius bandome aiškintis, kaip mes gyvename ir kodėl gyvename būtent taip. Galutinių atsakymų neieškome ir neketiname pateikti, nes kultūroje jie neįmanomi. Kultūrinis gyvenimas yra nuolat save kuriantis ir perkuriantis procesas, kuriame galima tik daugiau ar mažiau sėkmingai dalyvauti.

– Daugelis menininkų skundžiasi, kad užklupęs sunkmetis kultūrą baigia numarinti. Kokias temas mėginsite prikelti?

– Deja, turiu nuvilti – kultūra yra nemirtinga. Temų bus visokių: nuo to, kokia šiais laikais turi būti kultūros laida, iki džiazo ir kino. Mano metodas yra sekti paskui reiškinius ir ieškoti žmonių, kurie galėtų juos artikuliuoti. Tai visada rizikinga, bet įdomu.

– Į kokį klausimą, kaip alchemikas, norėtumėte rasti atsakymą?

– Būtų gerai surasti atsakymą į klausimą, kodėl lietuviai, gyvenantys Dievo užantyje, per amžius lydimi fantastiškos sėkmės ir turintys tokias pat rankas bei galvas, vis tiek nuolat verkia, kad laimės nėr…

– Kuo “Alchemija“ skirsis nuo kitų kultūros laidų ar bus už jas pranašesnė?

– “Alchemija“ – autorinė laida, todėl vargu ar ji gali būti kaip du vandens lašai panaši į kitą net tokios pačios tematikos laidą. Kita vertus, ši laida gali suteikti eterį žmonėms, kurie geba pasakyti vertingų dalykų. Man regis, tai jau nemažai.

– LTV turi net keletą laidų apie kultūrą, bet komerciniame kanale jos – kone utopija. Ketinate perimti švietėjišką nacionalinio transliuotojo misiją?

– Misijos perimti neįmanoma. Dirbsime be jos. Taip net lengviau, nes mažesnė atsakomybė.\

Daugiau – ČIA>

“Alchemija“ – pirmadieniais 20.30 val. per TV1.

Filed under: Vieša paskaita / diskusija, ,

Milijonas ir viena diena. Filmuok!

Tapk parodos MILIJONO IR VIENOS DIENOS dalyviu: nufilmuok ekraną ir prisijunk prie begalinės realybės kūrimo. Tegul vaizdas, kurį matai savo ekrane, papasakoja istoriją už tave!

Kaip tai padaryti:

 * Susirask savo televizoriaus, kompiuterio ar bet kokį kitą ekraną ir atsistok per kelis metrus nuo jo.
 * Įjunk kamerą, priartink vaizdą taip, kad matytum, kas vyksta tik ekrane.
 * Paspausk RECORD.
 * Stovėdamas (-a) toje pačioje vietoje, filmuok vaizdą ir vaizdo nutolinimo mygtuku ZOOM OUT, tolk nuo jo, kol vaizdas kameroje aprėps aplinką, kurioje yra ekranas.
 * Paspausk STOP.
 * Perkelk filmą į laikmeną.
 * Atsiųsk mums e. paštu: manoekranas@ndg.lt arba atnešk į Nacionalinę dailės galeriją adresu: Konstitucijos pr. 22, Vilnius ir įmesk į dėžę kasoje „Mano ekranas“.

Filmus siųsti iki šių metų spalio 8 d.
Filmo trukmė: 10–30 sekundžių
Filmo formatas: .avi, .mp4, .divx
Kokybė: 500 x 500 px

2010 m. spalio 15 d. ateik į tarptautinės kino ir videomeno parodos „Milijonas ir viena diena“ atidarymą ir pamatyk, kas vyksta tavo draugų, kaimynų ir nepažįstamųjų ekranuose.

Daugiau informacijos: www.ndg.lt, tel. (8 5) 219 59 61, el. p. edukacija@ndg.lt
Organizatoriai: Nacionalinės dailės galerijos Edukacijos ir Dailės informacijos centrai

Organizatoriai pasilieka teisę nerodyti filmų, kuriuose pažeidžiamos žmogaus teisės, propaguojama netolerancija ar kitaip pažeidžiami Lietuvos Respublikos įstatymai.

Filed under: Parodos, ,

Video konferencija su filosofu Slavojum Žižeku

Konferencijos įrašą galite rasti ČIA>

Rugsėjo 20 d., pirmadienį, 18 val.

ŠMC skaitykloje

 Leidykla „Kitos knygos“ neseniai išleido filosofo Slavojaus Žižeko knygą „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“. Šia proga „Kitų knygų“ leidykla ir Laisvasis universitetas (LUNI) rengia virtualią diskusiją su šios knygos autoriumi S. Žižeku. Diskusijos tema – šiuolaikinio pasaulio vystymosi trajektorijos po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Niujorke.

 Video konferencijoje dalyvaus „Kitų knygų“ leidėjas Gediminas Baranauskas ir knygos „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ vertėjos – filosofės Nida Vasiliauskaitė ir Audronė Žukauskaitė. Diskusiją moderuos filosofas Viktoras Bachmetjevas.

 S. Žižeko esė rinkinys „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“ buvo parašytas iškart po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių, tačiau tuo metu svarbiausio klausimo – kas konkrečiai susprogdino Pasaulio prekybos centro dangoraižius – autorius nenagrinėja. Jam rūpi daug platesnė ir svarbesnė problema – kas nutiko pasauliui, kad jame tapo įmanomi tokie teroro aktai?

 Į šį klausimą autorius atsako paradoksaliai. Jo manymu, rugsėjo 11 d. įvykiai buvo natūralus Vakarų pasaulio vystymosi rezultatas: „Tikroji grėsmė ateina ne iš išorės, ne iš fundamentalisto Kito, bet iš vidaus – dėl visko kaltas mūsų abejingumas ir moralinis silpnumas, aiškių vertybių ir tvirtų įsipareigojimų netektis, pasišventimo ir pasiaukojimo stoka. Kas, jei tikrasis šio „karo“ tikslas esame mes patys, mūsų pačių ideologinė mobilizacija prieš Veiksmo grėsmę?“.

Taip teigdamas autorius nė kiek nesimpatizuoja kitai pusei – tikriems ar tariamiems Vakarų sistemos priešams, ir nė nebando griebtis kompromiso teigdamas, kad kaltė yra bendra (kalti teroristai, bet iš dalies kalti ir amerikiečiai). Jis parodo, kad šios dvi pusės iš tiesų nėra priešingos; kad jos priklauso tai pačiai ideologinei priešpriešų erdvei – terorizmas neįmanomas be globalaus vakarietiško kapitalizmo, ir atvirkščiai.

Filed under: Vieša paskaita / diskusija, , ,

Paroda „Nuobodulys“ Nacionalinėje dailės galerijoje

 

R.Trimakas. Miestas kitaip

R.Trimakas. Miestas kitaip

 

2008 metais Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido Agnės Narušytės knygą „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, kuri buvo parengta pagal dar prieš kelerius metus apsigintą disertaciją. 

 Parodos „Nuobodulys“ pagrindu ir tapo autorės įžvalgos iš šio išsamaus tyrimo apie 9-ojo dešimtmečio lūžį Lietuvos fotografijoje, po kurio kokia dešimtis fotografų ėmė fiksuoti nereikšmingus, neplepius, kartais lengvai nepaaiškinamus dalykus. Knyga nėra griežtai menotyrinė, ji apima kelias disciplinas – mažų mažiausiai filosofiją, psichologiją, kultūrologiją. Todėl ją skaitant gauni net kelių rašymo žanrų naudos ir malonumo. Narušytės prigimtinis talentas kurti įtraukiantį pasakojimą verste verčia leistis ne tik į savianalizę, bet ir atrasti daug įprastai atmetamų patirčių, bandyti suvokti jų veikimą. Daugiausiai, žinoma, kalbama apie nuobodulį.

O šį tyrinėtoja skirsto į situacinį (susijusį su monotonija, laiko išgyvenimo specifika, pvz., kai lauki ko nors, ir nieko neveikimu) ir permanentinį, kurį lemia ar kursto banalėjanti kultūra, intencionalumo (veržimosi veikti) stoka, prasmės neapibrėžtumas. Bandymai pasitelkus filosofus, psichologijos tyrinėtojus ir kitus teoretikus suvokti nuobodulio veikimą, kilmę, kitimą ir padarinius bei galimus požiūrius į jį ir yra įdomiausia šios knygos dalis. Vieną dieną suvokusi, kad tos keistos „fotografijos yra apie nuobodulį, per nuobodulį ir iš nuobodulio“, Narušytė pasiūlė nagrinėjant tokią fotografiją nuobodulį pasitelkti kaip estetinę kategoriją.

Autorė pabrėžia, kad „XX amžiaus antrosios pusės Vakarų mene pastebima tendencija vengti prasmės, trikdyti žiūrovus akivaizdžiai tuščiais kūriniais ir mėgautis nuoboduliu“. Na, pavyzdžiui, Andy Warholas ypač sadistiškas šiuo klausimu, tačiau mūsų dailėje buvo kiek kitaip. Remigijaus Treigio padūmavusių interjerų, peizažų, Vytauto Balčyčio nykių miesto užkampių su šnekiomis vertikalėmis, nesveikai ir ne vietoje euforiškais saulės blyksniais, Giedriaus Liago epizodų su dingstančio regėjimo efektu, Gintauto Trimako dviračio fotografavimų į orą, Gintaro Zinkevičiaus panaudotų smulkiadaikčių, nykstančių niekam nematant, Alvydo Lukio šaligatvio fragmentų su buvusio medžio bige, Alfonso Budvyčio šviesos jungtukų su rankos fantomu ir gazuoto vandens automatų žiaunų, Vidmanto Ilčiuko linijos kreida per mokyklinę lentą ir kokių nors nusmurgusių arba „tapybiškų“ laiptinių kampų beprasmiu atsainumu nepavadinsi, nebent gali įtarti panašų pasipriešinimo elementą skatinamaisiais provokuojamoms euforijos būsenoms (kur masinės kultūros, kur ideologizuotos sistemos). Nebent Algirdo Šeškaus pašaudymai atbula ranka man atrodo tiesiog abejingi.

Daugiau skityk ČIA>

R.Pačėsa. Parėjau

R.Pačėsa. Parėjau

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, ,

Susitikimai su parodos “Nuobodulys“ dalyviais

NACIONALINĖJE DAILĖS GALERIJOJE – EDUKACINĖ PROGRAMA, 
SKIRTA FOTOGRAFIJOS MENO PARODAI  „NUOBODULYS“

Nuo rugsėjo 3-iosios Edukacijos centre ir parodos „Nuobodulys“ ekspozicijoje prasideda penktadienio susitikimai su parodos dalyviais.
 
John Cage: „Jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne nuobodus, o net labai įdomus“. 

Ką galima padaryti „iš nuobodulio“? Ogi prisigalvoti įdomiausių dalykų!

Apie tai, ką kasdienybės nuobodulyje mato ir autentiškai fiksuoja menininkai, susibūrę parodoje „Nuobodulys“, kodėl atkreipia dėmesį į dalykus, kuriuos mes dažnai laikome nevertais dėmesio, jūs galėsite sužinoti kiekvieną rugsėjo penktadienį vyksiančiuose susitikimuose. 

Susitikimai su fotomenininkais ir menotyrininkais Nacionalinėje dailės galerijoje vyks penktadieniais,rugsėjo 3, 10, 17 ir 24 d., 17 val. 

Susitikimų programa 

Rugsėjo 10 d. – susitikimas fotomenininke Joana Deltuvaite 
Rugsėjo 17 d. – susitikimas su fotomenininku Algimantu Kunčiumi ir parodos kuratore, menotyrininke dr. Agne Narušyte 
Rugsėjo 24 d. – susitikimas su fotomenininku Alvydu Lukiu 

Rugsėjo 10 d., 17 val. į susitikimą pakvies Joana Deltuvaitė ir Vilma Samulionytė. Jaunosios kartos menininkės pasakos, kaip fotografija tapo neatskiriama jų kasdienio gyvenimo dalimi, kodėl jos pasirinko fiksuoti ne išoriškai intriguojančias akimirkas, o buities detales. Smagiausia šio susitikimo dalis – kūrybinės užduotys, kurias menininkės įgyvendins kartu su atėjusiaisiais.

Rugsėjo 17 d., 17 val. mintimis apie nuobodulį fotografijoje dalinsis fotomenininkas Algimantas Kunčius bei parodos kuratorė, dailėtyrininkė dr. Agnė Narušytė. Atėjusieji į susitikimą turės galimybę sužinoti, kaip nuobodulys įkvepia kūrybai bei tampa jos tema, dėl kokių priežasčių vienoje parodoje suburti net 23 skirtingų kartų lietuvių autoriai, sužinoti atsakymus į susitikimo metu iškilusius klausimus.

Rugsėjo 24 d., 17 val. susitikimas su Alvydu Lukiu. Menininko kūriniuose svarbu ne tik tai, kas nufotografuota: „Atvaizdas – kaip kanalas, kuriuo perduodamos svarbesnės prasmės, nei įrašyta pačiame atvaizde, jos yra už atvaizdo ribų“. Išsamesnį pasakojimą apie vaizdus bei prasmes A. Lukio fotografijose turėsite galimybę  išgirsti iš paties menininko. 

Šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje taip pat vyksta specialios edukacinės programos, skatinančios giliau ir kūrybiškai pažinti pastoviosios XX a. Lietuvos dailės ekspozicijos kūrinius bei parodą „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“. 

Ekspozicijų ir parodų lankymo laikas:

Antradieniais, trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 12.00-19.00 val.
Ketvirtadieniais 13.00-20.00 val.
Sekmadieniais ir prieš valstybines šventes 12.00-17.00 val.
Nedirba pirmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis

                                                            

Filed under: Parodos, ,

Šiandienos Lenkijos iniciacijos ritualai parodoje „Iniciacijos“

Tarptautinis fotografijos meno festivalis IN FOCUS 2010

Šiandienos Lenkijos iniciacijos ritualai parodoje „Iniciacijos“

Rugsėjo 7 d. 18.00 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“ antrojo tarptautinio fotografijos meno festivalio IN FOCUS 2010 programoje svečiuosis lenkų fotografas Przemyslavas Pokryckis su paroda „Iniciacijos“. Lenkų kuratorė Marta Olejnik pažymi, kad nors Lenkijos visuomenė modernėja, tačiau visuomeniniai ritualai tebėra vienodi. 

Antropologai, ypač šios temos meistras Arnoldas van Gennepas, laikė iniciacijas universaliu žmogiškos kultūros elementu. Šie ritualai, pasaulyje turintys begalinę įvairovę formų, veda mus, žmones, per gyvenimo ciklą. O gyvenimas nėra visuomet vienodas. Jis keičiasi nuo pradžios iki galo, ir ne tik pamažu, diena iš dienos. Kartais jis pasikeičia staigiai, pasiekia naują tarpsnį, atverčia, kaip sakome, naują puslapį. Kažkas baigiasi, prasideda kažkas nauja. Tam, kad paliktume sena ir įsileistume nauja, turime peržengti slenkstį. Tai – esminė akimirka, ir čia prireikia ritualo.

Folkloro kultūroje – ir bet kurioje kultūroje, nors tai ne visuomet akivaizdu – riba tarp dviejų tarpsnių, slenkstis, kraštas laikomas pavojingiausiu momentu. Jis pavojingas todėl, kad taisyklės, kurios prieš tai brėžė mūsų gyvenimo ribas, nebetinka, lieka praeityje tvirta atrodžiusi tapatybė. Prieš įžengdami į kitą etapą su naujomis taisyklėmis bei nauja tapatybe, esame „be vietos“, už ribų, neapibrėžti. 

P. Pokryckis dokumentinę fotografijų seriją „Iniciacijos“ kūrė trejus metus. Autorius teigia, kad jis siekė užfiksuoti lenkų šeimų ritualus svarbiausių katalikiškų apeigų – krikštynų, pirmosios komunijos, vestuvių ir laidotuvių – metu. Fotografijose įamžinti ritualai, pažymintys perėjimą, pasikeitimą, slenkstį tarp vieno ir kito gyvenimo tarpsnio. Pats pasikeitimo momentas: žmogaus gyvenimas kinta, kinta šeima, visuomenė. Ritualas, sukeliantis šį pasikeitimą, išlieka, lieka iš esmės toks pats.

Nors Lenkijos visuomenė modernėja, ir skirtingose šalies dalyse bei socialinėse sferose vienodų įvykių (krikštynų, pirmųjų komunijų, vestuvių bei laidotuvių) formos labai skiriasi, tačiau gestai tebėra vienodi. Ritualų ir to, kas kartais vadinama „tautiniu charakteriu“, galia ir reikšmė sudaro bendrą šerdį, akivaizdžią didžiulėje įvairovėje.

P. Pokryckio serija „Iniciacijos“ buvo eksponuota galerijose Lenkijoje, JAV, Vokietijoje ir Slovakijoje. Vilniuje parodą bus galima aplankyti iki rugsėjo 25 d.

Filed under: Parodos, , , ,

Fotografija kaip istorijos dokumentas ir parodos objektas

Kartais knyga gali tapti fotografijų paroda, o vėliau – gali virsti fotografijų knyga. Tokia yra ir K.Grigaliūno knygos “Mirties dienoraščiai“ atsiradimo istorija. Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. „Mirties dienoraščiuose“ menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas „Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939-1941“, kuriame suregistruoti 30461 asmenys, vienaip ar kitaip nukentėję nuo sovietinės okupacijos. Kaip knyga tapo paroda ŠMC – skaityk ČIA>

Rugsėjo 9 d. galima susitikti su autoriumi ir užduoti jam klausimų!

Kviečiame į Kęstučio Grigaliūno knygos Mirties dienoraščiai pristatymą, kuris vyks rugsėjo 9 d. 17 val. Vilniaus grafikos meno centre. 
Tai 2009 ir 2010 metais Vilniuje menininko surengtų parodų Apie MEILĘ (galerija Kairė-dešinė, 2009 11 19 – 12 12) ir Mirties dienoraščiai (Šiuolaikinio meno centras, 2010 03 19 – 05 14) pagrindu (1050 biografijų, virš 2000 nuotraukų) išleistas 248 psl. leidinys, papildytas Erikos Grigoravičienės, Monikos Krikštopaitytės, Sigito Parulskio ir Odetos Žukauskienės tekstais. Projektą Mirties dienoraščiai Vilniaus grafikos meno centras teikė LR Kultūros ministerijos skelbtam Lietuvos pristatymo 54-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje konkursui (kuratorės Erika Grigoravičienė ir Laima Kreivytė, koordinatorė Jurga Minčinauskienė).

Apie K.Grigaliūno parodą “Šiaurės Atėnų“ puslapyhe skaityk ČIA>

Ch. Boltanski. Monument Odessa

 

Žvelgiant plačiau – mums, studijuojantiems fotografijos ir meno istoriją, svarbu pasigilinti, kaip fotografija (portretas)  tampa atminties dokumentu ir yra naudojama įvairių menininkų kūryboje. Vienas tokių fotografijas naudojančių menininkų – Christian Boltanski. Jo darbas Monument (Odessa), (1989–2003) įprasmina holokausto aukų atminimą. Žiūrėk ir skaityk ČIA>

Ir ČIA>

Filed under: Lietuvos fotografijos istorija, Parodos, , , , , ,

1_Aktualu

1_Dėstytojai

2_Studentai

3_ALUMNI

3_Skelbimai

Analoginė fotografija

Ekspozicija

Fotografai

Fotografija interjero dizaineriams

Fotografijos istorija

Fotografijos svetainės

Fotografijų redagavimas

Fototechnika / Fotoaparatas

Gamtos fotografija

Kinas / Video

Kompozicija

Konkursai

Kūrybinės strategijos

Lietuvos fotografija

Mados fotografija

Makrofotografija

Mokslo fotografija

Natiurmortas

Parodos

Partneriai

Peizažas

Piešimas

Portretas

Praktika / etnografinė

Praktika / urbanistinė

Reklaminė fotografija

Spalvotyra

Spaudos fotografija / Reportažas

Stop motion

Tekstai / Knygos

Šviesos valdymas

%d bloggers like this: