Kviečiame užeiti į biblioteką!

Štai jos trumpai:

1.      Techniques of Natural Light Photography by Jim Zuckerman (Mar 1996)

2.      In Praise of Shadows by Junichiro Tanizak (Dec 1, 1977)

 3.      The New York Times Magazine Photographs by Kathy Ryan and Gerald Marzorati (Sep 30, 2011)

 4.      Unlimited Grain Portraits ed. By Peter Verheyen (2011)

5.      Bluprints on Fabric. Innovative uses for cyanotype by Barbara Hewitt (1995)

Mums malonu pakviesti Jus dalyvauti 2012 metų Baltijos Vestuvių ir Portreto fotografijos konkurse.
Daugiau informacijos apie konkursą rasite ČIA>

Mes nekantriai laukiame susitikimo su jumis.
Organizatorių vardu, Anne-Ly Mitt

Primename – pernai šiame konkurse grupinio portreto kategorijoje pirmą vietą laimėjo VDK kolegijos dėstytoja Miglė Narbutaitė. Apie  tai - ČIA>

„Dovanokit, tai tikrai ne lietuviška knyga. Kaip galima Lietuvoje kalbėti apie sovietmetį ir nieko nesupriešinti?“, – teištarė fotomenininkas Antanas Sutkus, dar sklandydamas fotografijos istorikės Margaritos Matulytės neseniai išleistos monografijos „Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu“ lapus. Pasak garsaus fotografo, M. Matulytė sugebėjo pasakyti objektyvią tiesą apie sunkų sovietinį laikotarpį.

Šią savaitę visuomenei pristatyta monografija sulaukė itin didelio fotografų ir istorikų susidomėjimo. Apie Lietuvos fotografijos raidą sovietmečiu lrt.lt kalbasi su knygos autore M. Matulyte.

– „Monografijoje pateikiama nuosekli Lietuvos fotografijos raidos sovietmečiu istorinio modelio versija“, – rašoma knygos anotacijoje. Man įdomu, kaip ėjote to nuoseklumo link, su kokiais sunkumais teko susidurti renkant informaciją?

Į VDK biblioteką atkeliavo S.Valiulio knyga „Apie fotografiją“.

Apie knygą rašo Tomas Pabedinskas:

Ką tik pasibaigusiais 2011 metais šį pasaulį paliko fotografijos, kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis. Tačiau, kaip dažnai nutinka, netektis išprovokavo ir didesnį kolegų bei skaitytojų dėmesį šio autoriaus darbams. Todėl praėjusieji metai buvo pažymėti ne tik praradimu, bet taip pat ne vieno specialiai S. Valiuliui skirto leidinio pasirodymu. Vienas iš tokių leidinių – knyga „Apie fotografiją“, kurioje publikuojami 1968–2010 m. S. Valiulio parašyti įvairaus pobūdžio tekstai fotografijos tema. 

S. Valiulio kolega ir bičiulis Stanislovas Žvirgždas knygai atrinko ne tik fotoalbumuose, kataloguose bei periodinėje spaudoje skelbtas parodų, albumų recenzijas, atskirų autorių kūrybos apžvalgas, fotografijos istorijos studijas ir teorinius straipsnius, bet ir anksčiau niekur neskelbtus tekstus iš asmeninio S. Valiulio archyvo. Išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, 2011 m. Žinomo kritiko ir teoretiko straipsniai, ne vieną dešimtmetį reflektavę globalius vizualiosios kultūros procesus ir svarbesnius įvykius Lietuvoje, jau buvo tapę neatskiriama ir kone „natūralia“ kultūrinio gyvenimo kasdienybės dalimi. Bet S. Valiulio darbų rinktinė išryškina įspūdingą jų apimtį (511 psl.) ir, svarbiausia, skatina į autoriaus tekstus pažvelgti kitais aspektais, nei tuomet, kai jie buvo po vieną publikuojami periodinės spaudos puslapiuose ar fotografijų albumuose.

Žinoma, daugiau nei keturis dešimtmečius rašyti tekstai apie Lietuvos fotografiją – tai pirmiausia svarbi šios kūrybos srities istoriografijos dalis. Knygoje galima rasti ne vieną straipsnį apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės fotografiją Lietuvoje. Patį seniausią ir tarpukario fotografijos raidos Lietuvoje tarpsnius S. Valiulis aptaria remdamasis gausia faktologija, pateikia daugybę datų, pavardžių, įvykių, vardina svarbiausias ano meto fotografijai skirtas publikacijas.

Visas tekstas - ČIA> 

Daugiau apie S.Valiulį – ČIA>

Palaikų fotografavimo tema dar kartą į pirmą planą iškilo karo su Iraku laikais, kai amerikiečių fotografai ir žurnalistai iš naujo susidūrė su problema, su kuria plūkėsi vykstant karui Vietname ir Somalyje: kaip iliustruoti tekstus? Radijo reportaže Davidas Leesonas, laikraščio „The Dallas Morning News“ fotografas, aptarė civilių gyventojų aukų fotografavimo problematiką. Kalbėdamas apie vieną iš savo fotografijų jis pasakė: „Šis žmogus buvo nušautas, kai slėpėsi už savo automobilio rato. Kai priėjau prie mašinos, vyras jau buvo be veido. Fotografuoti tokius sužalojimus buvo neįprasta, todėl to ir nedariau“. Matyt, panašiai samprotavo ir kiti jo kolegos, nes amerikiečiai pamatė ne tokius drastiškus karo vaizdus nei europiečiai ar arabai.

Darbai – ČIA>

Kai daiktai atgyja ir pozuoja – ar galima sakyti, kad jų fotografijos – tai portretai?

Konservų dėžučių jausmai, vaisių ir daržovių dramos, džiaugsmai ir rūpesčiai – visa tai gyvena ir džiugina čia, Terry Border fotografijose: Bentobjects.blogspot.com

Keletą metų Vaičekauskas kūrė fotomozaikas iš kruopščiai vienodais kvadratėliais sukarpytų savo fotografijų, o pastaruoju metu panašiai „gadina“ kitų fotografų atspaudus arba atspaudų kopijas, jas, tarsi kompiuteris, sukarpydamas juostomis ir „surinkdamas“ iš jų naujus atvaizdus, žinoma, nepraradusius ryšio ir su originalais. Galų gale, Vaičekauskas, nurodo kieno fotografija yra „dekonstruota“, taigi pirminis šaltinis, viena ar kita (ne)žinoma pavardė, yra svarbūs.

Kita vertus, Vaičekausko paroda man užkliuvo ir dėl asmeninių priežasčių, nes prieš keletą metų buvau susižavėjęs Sol LeWittu ir jo piešiniais, atliktais pagal jo susikurtas instrukcijas. Tiesa, menininko instrukcijas tada pritaikiau video medijai – kelis „takelius“ kompiuterinėje video montažo programoje karpiau vienodais intervalais ir įterpiau vienus į kitus. Tokiu būdu perkonstravau, sukergiau keletą institucinių parodų ar jų atidarymų, paversdamas judančiais (de)koliažais… Todėl buvo įdomu užmesti žvilgsnį į kolegos, dirbančio panašiais būdais, kūrybinę virtuvę.

Vis dėlto, Vaičekausko „dekonstrukcijas“ dažnu atveju labiau tiktų vadinti perkonstravimais. Nes dekonstravimas labiau reiškia išardymą, dažnai nesirūpinant galutiniu rezultatu. Net Jacques Derrida, su kuriuo dažniausiai siejame šią sąvoką, mėgdavo ardyti kontekstus, iš esmės, pasikliaudamas asmenine nuojauta ir erudicija, per daug nesirūpindamas tuo, kur toks veiksmas nuves. O ardymas paprastai pasibaigdavo daugybe chaotiškai kontekstualių krypčių ir lygmenų, kurie jau ardydavo patys save.

Daugiau – ČIA>

Š. m. sausio 18 d. 16 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) įvyks fotodokumentikos parodos „Atrastas Karaliaučius“ atidarymas.

Kilnojamojoje fotodokumentikos parodoje „Atrastas Karaliaučius“ pateikiama Karaliaučiaus bibliotekų ir archyvų, kurių rinkiniai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, bet buvo išsaugoti ir pergabenti į Lietuvos bibliotekas, knygos nuosavybės ženklai (ekslibrisai, lipdės, įrašai ir pan.), Karaliaučiuje XVI a. išleistų lietuviškų knygų antraštiniai lapai bei XX a. pirmosios pusės atvirukai su Karaliaučiaus vaizdais, aiškinamieji tekstai.

Karaliaučius garsėjo kaip lietuviškos spaudos židinys. 1547 m. Hanso Weinreicho spaustuvėje išspausdintas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, 1549 m. – antroji lietuviška knyga „Giesmė šv. Ambraziejaus …“. 1542 m. kartu su universiteto pirmtaku įsteigta Karaliaučiaus universiteto biblioteka. Prieš Antrąjį pasaulinį karą tai buvo viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europos universalių humanitarinių mokslų literatūros bibliotekų. Kaupti specialūs kantianos, prūsistikos, baltistikos, muzikos leidinių fondai. Buvo turtingas lietuviškų ir lituanistinių leidinių rinkinys, pradėtas komplektuoti XVIII amžiuje.

Šia paroda, 2010 m. parengta Nacionalinės bibliotekos specialistų, siekiama supažindinti visuomenę su turtingu Karaliaučiaus istoriniu, dokumentiniu ir kultūriniu paveldu, kuris saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Per 2010–2011 m. ji apkeliavo Šilutės, Panevėžio, Šiaulių, Utenos, Kauno bibliotekas.

Parodos rengimą parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija bei Mažosios Lietuvos fondas.

Paroda Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje bus eksponuojama nuo 2012 m. sausio 18 d. iki vasario 12 dienos.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijos darbo laikas:
I–IV 9–17 val.
V 9–16 val.

Sausio 18 d.– vasario 4 d. „Prospekto“ galerijoje Vilniuje (Gedimino pr. 43) veiks Jono Kalvelio (1925–1987) fotografijos paroda.

Lietuvoje turime nedaug fotografų, kurie visą savo kūrybą paskyrė tik vienai kuriai temai. Iš jų tarpo kaip senovės girių ąžuolas iškyla miško ir Neringos kopų dainius Jonas Kalvelis. Jis pelnytai vadinamas gamtos fragmentų poetu, Lietuvos gamtos vaizdų virtuozu. J. Kalvelis visą gyvenimą fotografavo tik pamėgtus medžius ir gintarinio pamario smėlynus, suprato jų kalbą ir įsiklausė į jų praamžę bylą. Mūsų krašto gamtą fotografavo daugelis peizažo meistrų, tačiau nė vienas jų neatskleidė kraštovaizdžio su tokia meile ir dvasingumu, taip kaimietiškai paprastai. Atidžiau pažvelgus į J. Kalvelio fotografijas, įsigilinus, atsiveria neišmatuojamos, regis, protu nesuvokiamos pramaterijos gelmės.

J. Kalvelis it pagonių žynys meldžiasi girių glūdumoje, klausosi miško tylos ar kopose stebi gūrančio smėlio klostes, bando nuspėti smiltelių prigimtį, sudvasina gamtą, jaučia jos vidinę jėgą, gaivališką vitališkumą, nepakartojamą formų įvairovę, viename kadre sulydo realizmą ir romantiką, nors fotografuoja tik medžius ir tik smėlį. Daugiau – ČIA>